Šilinių dzūkų grybavimas – kultūros paveldo dalis

0
34

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė ir šilinių dzūkų grybavimo tradicija

Prieš ketverius metus Lietuvos nacionalinis kultūros centras pradėjo svarbią misiją – ėmė atrinkti ir fiksuoti pačias svarbiausas kultūros vertybes. Ši nematerialaus kultūros paveldo dalis įrašoma į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Jame kaupiama per amžius susiformavusios tradicijos, žinios, įgūdžiai, patirtis, perduodami iš kartos į kartą.
Šiemet į šį sąvadą įrašyta Šilinių dzūkų grybavimo tradicija kartu su kitais šešiais Lietuvos kultūros reiškiniais.
Šilinių dzūkų grybavimo tradicija, formuojanti ir palaikanti ypatingą dzūkų santykį su juos supančia aplinka – mišku. Buvo sakoma, kad „šiliniai vos gimį, o jau grybauc moka“.
Apie grybų vartojimą Lietuvoje kalbama jau XIV a. rašytiniuose šaltiniuose krikščionybės įvesto pasninkavimo kultūros kontekste. Palanki gamtinė aplinka, tiesioginė ekonominė nauda gyventojams, išaugęs prekybos tinklas nulėmė, kad ypač ryški grybavimo tradicija formavosi būtent šilinių dzūkų – Varėnos – krašte, apie tai liudija XIX a. šaltiniai.
Tačiau grybavimas remiasi ne vien verslumu, bet ir papročiais, tikėjimais, tautosaka, gamtinės aplinkos išmanymu, jai jaučiama pagarba, išskirtinėmis žiniomis apie grybus ir jų paruošimą, pritaikymą liaudies medicinoje.
Įgūdžiai, įpročiai, vietos, technikos paprastai perduodami žodžiu iš kartos į kartą šeimose: vaikai mokosi rasti ir pažinti grybus, paūgėjus – amato subtilybių, supažindinama su šeimos saugomomis grybijomis. Grybai renkami nuo gegužės iki lapkričio, kol pradeda snigti. Baigus įprasta atsisveikinti su savo grybijomis, su mišku – simboliškai nulaužti pušies šakelę.
Priminsime, kad tai – jau ntrečioji dzūkiška tradicija, įrašyta į šį sąvadą.

Dzūkų dainavimo tradicija
2017 metais Sąvadą buvo įrašyta Pietų (šilinių) dzūkų dainavimo tradicija Žiūrų kaime.
Žiūrai – vienas geriausiai etninės kultūros tradicijas išsaugojusių pietų dzūkų kaimų. Senosios jo dainos, išlaikiusios tarmę ir dzūkų muzikinio dialekto ypatumus, iki šių dienų buria bendruomenę.
1970 m. Jono Trinkūno iniciatyva Žiūrų kaimo žmonės suėjo į bendrą vakaronę, po kurios veiklą aktyviai pradėjo Žiūrų etnografinis (dabar – folkloro) ansamblis, o kartu su juo pajudėjo ir kiti dainingi Dzūkijos kaimai. Žiūrų ansamblio pirmasis vadovas – mokytojas Pranas Kalanta, nuo 1974 m. vadovavo bibliotekininkė Marcelė Paulauskienė, pagrindinė dainų vedančioji ir veiklų iniciatorė. Senųjų ansambliečių vaikų ir etnografės Linos Būdienės iniciatyva kolektyvas, sulaukęs savo 45 metų veiklos sukakties, atsinaujino – jame taip pat dainuoja vaikai, vaikaičiai, kaimynai ir užeiviais vadinami naujieji Žiūrų sodybų šeimininkai.
Unikalus ansamblio bruožas – vienbalsių dainų skambėjimas, artimas heterofoniniam dainavimui: tokį įspūdį sukelia balsų tembrų įvairovė, gebėjimas improvizuoti. Daugiabalses dainas moterys atlieka sodriu, žemu balso tembru, o vyrai dažnai pritaria aukštesniame diapazone. Žiūriškių dainavimas pritariant melodijai „virš balso“ tapo postūmiu savitai pietų dzūkų dainų daugiabalsio atlikimo tradicijai susiformuoti. Kolektyvinis dainavimas yra tvirtas ir aiškus, stengiamasi dainų melodijas išvingiuoti, iki galo išlaikyti dzūkams būdingą kantileniškumą.
Kolektyvo repertuare ryškiausios vestuvių dainos, kurias iki šiol atsimena ir jų paskirtį žino vyriausieji pateikėjai ir daugelis jaunesnės kartos vietos žmonių. Vyriausi dainininkai yra išlaikę kalendorines, darbo dainas ir joms būdingus bruožus (priedainius, ritmo formules, intonacijas).
Jaunosios kartos stengiasi perimti pietų dzūkų dainavimo tradiciją, nes dainavimas kartu stiprina šeimų ir bendruomenės ryšius, ugdo pagarbą vietos kultūros paveldui, padeda pajusti kultūrinį tapatumą.

Drevinė bitininkystė
2019 metais į Sąvadą įrašyta Drevinės bitininkystės Varėnos krašte tradicija.
Drevinė bitininkystė – archajinė bitininkavimo tradicija ir vienas seniausių girios verslų, ilgiausiai išsilaikiusių šilinių dzūkų kaimuose. Užsienio rinkos skatintas amatas klestėjimo viršūnę pasiekė XVI–XVII a. pirmoje pusėje, XIX a. antroje pusėje juo užsiimta tik miškingame Pietryčių Lietuvos regione, kur dar nebuvo taip sparčiai kertami miškai.
Drevinė bitininkystė buvo praktikuojama viena arba greta sodybinės bitininkystės, drevės buvo perduodamos iš kartos į kartą, o pats amatas, drevėtosios pušys ir bitės laikytos net šventomis.
XX–XXI a. sandūroje Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojų dėka nykstanti drevinio bitininkavimo tradicija buvo perimta iš krašto drevininkų, o 2006 m. Musteikos kaime, netoli Čepkelių raisto, išsiskiriančio unikalia gamta, įkurtas bitynas, kuriame įrengiamos tinkamos drevės, bitininkaujama tradiciniais būdais bei įrankiais, prisitaikant prie bičių biologinio ciklo. Pavasarį išvalomos drevės, vasarą, suaktyvėjus spiečiams, bitės nuolat stebimos, išsispietusios susemiamos ir apgyvendinamos laisvose drevėse ar kelminiuose aviliuose. Medų bitės suneša iš taršos nepaliestų Čepkelių raisto ir Musteikos kaimo apylinkių augalų. Iš vienos drevės paprastai gaunama 2–3 kg medaus, dalis korių paliekama bitėms. Medus ypatingas tuo, kad jis trinamas kartu su visais koriais, žiedadulkėmis, bičių duonele ir pikiu, jo ir kaip maisto, ir kaip vaisto galima skanauti bityne.
Drevinė bitininkystė, kaip tradicinė vertybė, paremta archajišku žmogaus bendravimu su bitėmis. Dažnai bitininkai pasižymi darbštumu – kaip ir jų bitės, jie yra sąžiningi, ramūs ir ištvermingi žmonės, siekiantys išsaugoti amato autentiškumą, nesiekiantys gauti pelno iš medaus. Ne veltui žodis „bičiulis“ kildinamas iš žodžio „bitė“.
Ši tradicija pristatoma vietos bendruomenėms, lankytojams ir profesionaliems bitininkams. Artimiausiai Musteikos kaimo bendruomenei – Varėnos rajono bitininkų draugijai „Dzūkija“ vertybė yra žinoma ir svarbi, rūpestį kelia išnykimo grėsmė, todėl dedamos visos pastangos jauniesiems bitininkams ugdyti.

Parengė R.V.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia