Kaip demokratiškai naikinama lietuvių tauta ir valstybė

0
18

Gediminas jakavonis

Lietuvos Konstitucijos I skirsnis, 2 straipsnis skamba taip: „Lietuvos Valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai.“

2004 metais mums įstojus į Europos Sąjungą, kur galioja šios organizacijos priimtų įstatymų viršenybė, formaliai mūsų Konstitucija nepasikeitė. Teisiškai susidarė dviprasmiška situacija, kurioje atsidūrusios savarankiškumą norinčios išlaikyti šalys, tokios kaip Lenkija, Vengrija, Čekija juridiškai stengiasi tai išnaudoti savo tautų naudai.

Lietuvos valdančiam politiniam elitui minėto Konstitucijos straipsnis – seniai neegzistuojanti teisinė norma. Esam puikūs visų G. Sorošo, K. Švabo, užvaldžiusių savo Naujosios pasaulio tvarkos idėjomis Europos Parlamentą, pataikūnai ir uoliausi norų vykdytojai. Vykdytojai tos ideologijos, kuriai nugalėjus nelieka nei rasių, nei lyčių, nei tautų. Jei, būdami okupuoti, lietuviai atsilaikė prieš „homo sovietikos“ strategus, tai dabar visam Pasauliui demonstruojam, kad esam „veršių“ tauta, kuri savo protu gyventi negali. Po portorikiečių, latvių esam labiausiai nykstanti planetoje, o aklai vykdydami didžiųjų Vakarų norus ir įsakymus, einame prie visiško susinaikinimo. Senai žinoma, kad mažos tautos nacionalizmas yra jos išlikimo garantija, o darom viską, kad taptume tolerantiškiausiais globalistais. Mūsų valdžia daro viską, kad išsipildytų sovietmečio Kremliaus ideologo M. Suslovo žodžiai, kad Lietuva bus, bet be lietuvių.

Tauta – tai visų pirma kalba, kultūra, papročiai ir tradicijos, kurie būdingi tam tikroje teritorijoje istoriškai gyvenančiai žmonių grupei. Tauta, nežinanti savo istorijos ir didvyrių, visada lieka vaikais. Tarpukariu išleistas A. Šapokos „Lietuvos istorijos“ vadovėlis išaugino ne vieną kartą šalies patriotų, 1990 atkūrusių Valstybės nepriklausomybę. Dabar mums istoriją rašo amerikiečių ir Izraelio mokslinčiai, kurie nurodinėja, ką turėtume garbinti, o dėl ko atgailauti ir prašyti atleidimo. Jais remdamasis Vilniaus meras verčia jam neįtikusius kultūros paveldo skulptūras, keičia gatvių, kurių pavadinime yra Lietuvos patriotų pavardės, atsisako šalies sostinės centrinėje aikštėje statyti Vyčio monumentą…

Ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose įmonių, įstaigų pavadinimuose dominuoja anglų kalba. Esame tauta, kuri kalba viena seniausių pasaulio kalbų, bet net vaikų, moksleivių muzikiniuose renginiuose ir įvairiausiose eurovizijose giedame tik angliškai.

Šimtmečius ar net tūkstantmečius tautoje vyravę papročiai ir tradicijos laikomi provincialiais ir nepriimtinais dabartinei kartai. Globalistų nešamos liberalų idėjos sukėlė chaosą žmonių galvose ir neatsirenkama, kas gerai, o kas blogai – įvairūs iškrypimai priimami kaip normalūs dalykai. Vertybių krizė suklestėjo Lietuvoje. Visi kultūriniai dalykai, susiję net su mūsų Lietuvos meno, literatūros klasikos kūrėjais, laikomi pasenusiais ir nepriimtinais, jei tai nesusiję su iš Vakarų nešamomis idėjomis. Štai užpuola, amžinybėn išėjusį tautos moralinį autoritetą Justiną Marcinkevičių kokios nors neringos putinaitės, kurioms visada suteikiamas LRT eteris.

Kai iškerti ąžuolus, labai gerai matosi krūmai, todėl „patriarcho“ V. Lansbergio eilėraščiai apie šunelius daug kam tikriausiai atrodo genialūs. Telieka išversti juos į užsienio kalbas ir platinti pasaulyje, kad visi žinotų, kokius kūrybos „grandus“ užaugino lietuvių tauta…

Neseniai skelbėmės, kad esam valstybė, turinti pusketvirto milijono gyventojų. Dabar, kai mūsų šalyje liko šiek tiek daugiau kaip 2 mln., rėkalojame apie globalią Lietuvą, tarsi nežinotume, kad visi išeiviai yra tarsi medžiai be šaknų. Jų lietuvybė laikina. Už tai valdančio politinio elito idiotai savo veiksmais prisikvietė nelegalų, kurie užpildys mūsų demografijos spragas ir pagerins jos rodiklius. Mažėjant lietuvių gimstamumui, valdžioje daugumoje esantys genderizmo propaguotojai skatina vienalytes santuokas. Kiekvienam aišku, kad gimstamumas nuo to nepadidės ir mūsų tautiečių skaičius bei procentas nuo bendro gyventojų skaičiaus tik mažės.

Kažkada buvome fiziškai stipri tauta, kuri įsisavinusi tarybinio sporto sistemos privalumus, laimėdavo medalius aukščiausio rango tarptautinėse varžybose.

„Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis“ kartodavom po pergalių Europos, Pasaulio, Olimpinėse žaidynėse. Sportas ir mūsų tautiečių laimėjimai mus, lietuvius, vienijo. Paskutiniu metu sporto sistemoje pertvarkas pradėjo vykdyti liberalai ir per nepilną dešimtmetį pasiekėm tai, ką kol kas matom Tokijo Olimpinėse žaidynėse. Kalti ne sportininkai, o už nieką neatsakantys reformatoriai, kurie lietuvius atletus meta „nuogus į dilgėles“. Išvada – mūsų mažėja, mūsų nedaug, mes fiziškai silpni ir neužgrūdinti.

Tai, kad pasaulyje kyla įtampa ir kad stovim ant kažkokių didelių permainų slenksčio, jaučiame visi.

Šio proceso „pirmosios kregždės“ – į šalį plūstantys nelegalai, kuriuos ir su jais ateinančias milžiniškas problemas mums, metų metais aklai vykdydami vakariečių norus, padovanojo Lietuvos politikos asai. Asai, kurių kišenės ir veidai išpampę nuo iš vakaruose gautų pinigų ir kuriems čia gyvenantys tautiečiai rūpi mažiausiai. Jie žino, kad vykdydami savo „patronų“ nurodymus, visada turės pinigų rinkimams ir visada sėdės šalies valdžios elite ne todėl, kad yra specialistai, o todėl, kad yra prisitaikėliai ir akli pasaulio didžiųjų valios vykdytojai.

Kritinėje, ekstremalioje situacijoje Valstybę gelbėja tik patriotai savo srities profesionalai. Aroganciją demonstruojantys užsienio politikos strategai G. Lansbergis, Ž. Pavilionis savo veiksmais juokina ne tik pasaulį, bet ir bundančius paprastus Lietuvos žmones.

Su koronavirusu kovojantis finansininkas sveikatos reikalų ministras A. Dulkys jau seniai dėl savo nekompetencijos tapo ne tik medikų, bet ir jų pacientų pašaipos objektu.

Ekonomikai vadovaujanti politologė A. Armonaitė, kurios pagrindinis rūpestis – LGBT narių antro galo reikalai, skuba paruošti išparceliavimui paskutinius valstybinius Lietuvos objektus.

Na, o jei sprendžiant problemas susijusias su nelegalais ir jų nešamomis Lietuvai grėsmėmis, gal kažką nuramina mūsų vidaus reikalų ministrės A. Bilotaitės veido išraiška, kalba ir veiksmai?

LR Seimo pirmininkė V. Čmilytė garsėja kaip puiki šachmatininkė, kuri gali numatyti kelis ėjimus į priekį. Bet dabar, kritinėje situacijoje, atrodo, kad gerai lošti ji gali tik kortomis „durnių“.

Premjerė I. Šimonytė pareiškė, kad ji į valdžią išrinkta demokratiškai ir savo nuomonę galėsit pareikšti po jos kadencijos pabaigos. Tik ji pamiršo, kad kai valdžia valdo diktatoriškai, tauta įgauna visas teises jai nepakljusti.

Ar atsilaikys iki tol lietuvių tauta, kai visa renkamoji, vykdomoji, teisinė valdžia ir sisteminė žiniasklaida, vienose landsbergių klano rankose. Klano, kuris visomis išgalėmis Atkuriamojo Seimo pirmininką visais rafinuotais būdais stengiasi paskelbti vieninteliu tikru Valstybės kūrėju ir vadovu. Tik man atrodo, kad ta Valstybė, perėjusi ugnį, vandenį, bet neatlaikiusi „varinių triūbų“ žlunga. Žlunga dėl to paties klano savanaudiškumo.

Ir pabaigai. Viename Sausio 13- tosios minėjime, susitikime su žmonėmis V. Lansbergis pareiškė, jei pasikartotų panašūs įvykiai, ir jis stotų tarp gyvą barikadą sudarančių žmonių. Klausimas – į savo namus ir Valstybę ginančių žmonių ar į policijos ir vidaus tarnybos pareigūnų, kurie prieš saviškius naudoja bananus ir ašarines dujas?

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia