Stumbrų perkėlimas į Dzūkijos nacionalinį parką prasideda nuo patirties, žinių ir… sėkmės akimirkų

0
255

Miško gyvūnijos žinovą, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Medžioklėtyros laboratorijos vedėją dr. Artūrą Kibišą netikėts telefono skambutis pastaruoju metu bet kada gali prižadinti ir iš nakties miego, ir pakelti nuo švenčių stalo. Toks skambutis – labiausiai laukiamas signalas, kad miške į mobiliąją  gaudyklę pavyko įvilioti į Tarptautinę ir Lietuvos raudonąsias knygas įrašytą stumbrą, kurių populiacijos ateitimi rūpinasi mokslininkas. Šiuo metu dr. A. Kibišos su komanda uždavinys – dalį žvėrių iš Vidurio Lietuvos, kur vyksta intensyvi žemės ūkio veikla, perkelti į Dzūkijos nacionalinį parką.

VDU Žemės ūkio akademijos Medžioklėtyros laboratorijos vedėjas dr. Artūras Kibiša

Ginčas, Girdas ir Giris laisvėje atvesti prieš beveik penkias dešimtis metų

Lietuvos miškų galiūnams stumbrams pastarieji šimtmečiai buvo tiek pat negailestingi, kaip ir pačiai mūsų valstybei – šiuos žvėris aktyviai medžiojo ir didikai, ir badmečius kentę valstiečiai, ir maisto stokojantys okupacinių kariuomenių kareiviai. Konstatuojama, kad paskutinieji laisvėje gyvenę stumbrai su Lietuvos teritorija besiribojančioje Belovežo girioje buvo sumedžioti 1919 m. Išliko tik zoologijos soduose gyvenę individai. „Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje tuometis Aplinkos apsaugos komitetas prie LTSR Ministrų tarybos išsikėlė sau uždavinį Lietuvoje atgaivinti stumbrų populiaciją. Tam 1969 m. rugpjūčio 29 d. į Panevėžio rajone, Pašilių girininkijoje esatį specialų aptvarą iš Rusijos, Prioksko-Terrasny rezervato, atgabenti ir įkurdinti du stumbrai – dvejų metų patinas ir devynerių metų patelė. 1970 m. iš ten pat atvežti dar 8 stumbrai – 7 jaunos patelės ir vienas patinas. 1973 m. gegužės 6 dieną į Pašilių mišką išleisti pirmieji penki Lietuvoje, Pašilių aptvare, atvesti stumbrai, o 1975-aisiais laisvėje gimė 3 pirmieji jaunikliai – Ginčas, Girdas ir Giris. Tų pačių metų vasarą du stumbrai – patelė Giedra ir patinas Giedras – paleisti į laisvę Pašilių miške netoli aptvaro po pusmečio prisijungė prie laisvėje gyvenančios bandos. 1981 m. laisvėje gyvenančių stumbrų populiaciją papildė dar 15 stumbrų. Iš pradžių 20–30 individų banda sėsliai laikėsi Panevėžio rajone, bet nuo 2003 m. ir ypač nuo 2013 m. stumbrų kaimenė ėmė sparčiai gausėti“, – pasakoja dr. A. Kibiša, pastebintis, kad 1974-aisiais planas stumbrus apgyvendinti Širvintų rajone, Šešuolių miške, dėl reintrodukcijos organizavimo trūkumų baigėsi nesėkme. Tačiau anuomet padarytos klaidos mokslininkams ir miškininkams leido pasimokyti ir šių klaidų nekartoti. 

Dirbtinai sukurta populiacija kelia problemų

„Yra du būdai perkelti stumbrus į naują vietą. Tai „kietasis“, kai žvėrys paleidžiami jiems visiškai nepažįstamoje aplinkoje ir „minkštasis“, kai naujoje vietoje pirmiausia pastatomas adaptacinis aptvaras, jame gyvendami stumbrai apsipranta, pradeda suvokti vienas kitą kaip tos pačios bandos narį, ir tik tada yra paleidžiami. Pastarosios taktikos laikomės ir mes, ir kaimynai lenkai, pas kuriuos stumbrų populiacija jau perkopė 2000 šių žvėrių skaičių. Dzūkijos nacionalinio parko 100 ha ploto aptvare planuojama apgyvendinti iki 30 individų. Šiais metais jau pervežėme 6 stumbrus, o per šią žiemą turime sugauti dar 20. Priskaičiavus iš zoologijos sodo perkeltus žvėris ir aptvare jau gyvenantį „svečią“ iš Baltarusijos, stumbrų skaičius bus 30. Susiformavus bandai šie žvėrys bus vėl paleisti į laisvę“, – aiškina dr. A. Kibiša, pastebintis, kad įprastai toli nuo aptvaro stumbrai ir nenuklysta, nes šie rūsčios išvaizdos žvėrys iš tiesų yra baikštūs, romūs ir sėslūs.

Eksperto teigimu, stumbrų populiacija Lietuvoje buvo dirbtinai sukurta teritorijoje, kurioje vyrauja gana antropogenizuota žemės ūkio ir miškų mozaika, kuomet miškai įsiterpę tarp žemės ūkio laukų. „Tikėtina, sovietmečiu niekam nekilo mintis, kad stambūs gyvūnai gali daryti žalą kolektyviniam žemės ūkiui. Tačiau tai užprogramavo konfliktą ilgam į ateitį. Pastaraisiais dešimtmečiais girdimas ūkininkų nepasitenkinimas dėl stumbrų daromos žalos pasėliams yra visiškai suprantamas, net jei valstybė ir kompensuoja į Raudonąją knygą įrašytų žvėrių padarytą žalą. Aplinkos ministerijos duomenimis, ši suma per paskutinius 3 metus kasmet siekia apie 100 tūkst. eurų. Tačiau suprantama, kad stumbrams ištrypus ar sunaikinus pasėlius, žmonėms apmaudu dėl įdėto darbo“, – kalba ekspertas.

Siekiama sustiprinti genetinį fondą

Ūkininkų patiriama žala, mokslininko teigimu, nėra vienintelė žvėrių perkėlimo į Dzūkiją priežastis. Kadangi dauguma laisvėje gyvenančių stumbrų yra kilę iš nedidelės individų grupės, esama kraujomaišos ir iš jos kylančių pasekmių grėsmės. Tam, kad natūraliai vyktų genetiniai mainai su negiminingais stumbrais, perkeltos į Pietų Lietuvos teritoriją ir po adaptacijos į laisvę paleistos stumbrų patelės suformuotų bandą su jau atklydusiais iš Baltarusijos ir šiuo metu Dzūkijoje gyvenančiais stumbrais patinais.

„Vieną tokį patiną pernai pavyko sugauti, pažymėti GPS antkakliu ir vėliau stebėti jo migraciją. Šį rugsėjį jį vėl teko sugauti ir laikinai apgyvendinti aptvare, nes nerasdamas partnerės stumbrės, patinas ėmė lankytis vietos karvių ūkyje.

Šiuo metu aptvare jau apgyvendintos 6 Kėdainių rajone pagautos ir pervežtos patelės. Taip siekiame praplėsti ir praturtinti mūsų stumbrų genetinį fondą. Be to, yra rizikinga visus Lietuvoje gyvenančius stumbrus telkti vienoje teritorijoje, nes infekcinės ligos išplitimo atveju galime netekti visos į Raudonąją knygą įrašytų žvėrių populiacijos“, – dalies stumbrų perkėlimo į Dzūkijos nacionalinį parką tikslus komentuoja dr. A. Kibiša.

Žvėrims gaudyti – maksimalios pajėgos

Eksperto teigimu, įtarų ir baikštų žvėrį net ir viduje laukiančiomis daržovėmis privilioti į mobiliąją  gaudyklę – nemažas iššūkis. Sėkmės akimirka nutinka tuomet, kai žvėris koja numina specialiai įrengtą paminą ir medinę pavėsinę primenančios gaudyklės durys užsitrenkia. Šalia įrengta stebėjimo kamera tai užfiksuoja ir išsiunčia žinutę į jos laukiančiojo mobilųjį telefoną.

„Gavę žinią, nedelsdami skubame į „įvykio vietą“. Žvėrį trumpam užmigdome ir jam įsegame identifikavimo įsagą. Šios procedūros metu kartu paimamas mėginys genetiniams tyrimams. Taip pat žvėriui uždedamas palydoviniu ryšiu duomenis siunčiantis antkaklis. Jeigu sugautas žvėris yra subrendusi patelė iki 4 metų amžiaus, ji transportuojama į Dzūkijos nacionalinio parko rezervatą. Patinus ir kitų amžiaus grupių pateles po kontrolinių patikrinimų paleidžiame atgal į laisvę“, – stumbrų populiacijos valdymo ir būklės stebėsenos niuansus komentuoja ekspertas, pastebintis, kad nuo stumbro pagavimo momento iki jo paleidimo į aptvarą Dzūkijoje komandai pavyksta užtrukti ne ilgiau nei 5 valandas.

Laisvėje gyvenantys stumbrai, kurių dabar priskaičiuojama daugiau nei 200 individų, daugiausiai stebimi 142 tūkst. ha plote Panevėžio, Kėdainių, Radviliškio rajonų savivaldybių teritorijose. Pastaruoju metu šie žvėrys dažniausiai matomi Kėdainių rajone.

„Stebėdami stumbrus, dėvinčius GPS antkaklius, matome, kad viena iš 4 susiformavusių bandų sėkmingai įsikūrusi netoliese Kėdainių fosfogipso kalnų. Ji stipriai gausėjanti ir artėja prie 70 žvėrių skaičiaus – vien šiemet joje suskaičiuota 15 jauniklių. Toks koncentruotas ir sąlyginai nediliame plote esantis žvėrių skaičius kelia susirūpinimą dėl žvėrių daromos įtakos pasėliams ir natūraliai augmenijai. Vasarą tokia didelė banda būna išsiskirsčiusi į mažesnes grupeles, paprastai kurį laiką atsiskyrusios gyvena vaikingos ir jauniklių susilaukusios patelės, tačiau šiuo metu visi stumbrai vėl telkiasi į vieną būrį ir drauge gyvens iki pavasario. Stumbrų gausa santykinai nedidelėje teritorijoje skatina sutelkti visas šių žvėrių gaudymui skirtas pajėgas ir stengtis maksimaliai sugaudyti perkėlimui tinkamus individus, o senosiose vietose Vidurio Lietuvoje išlaikyti stabilią žvėrių bandą“, – laukiančių darbų planais dalijasi dr. A. Kibiša.

Stebėsenos patirtys – argumentas medžioklei

Stumbrų gyvensenos žinovas atskleidžia, kad iki 30 patelių bandoje telkiasi aplink stipriausią patiną. Tačiau atklydęs kitas subrendęs ir jaunesnis patinas su šios bandos lyderiu bando kautis ir kartais po nuožmios kovos jam gali pavykti vyresnio amžiaus konkurentą išvyti iš bandos.

VĮ „Valstybinė miškų urėdija“ padalinių specialistams suteikta teisė senus ligotus individus „išimti iš gamtos“. Šiemet tokiu tikslu išduoti leidimai „iš gamtos išimti“ keliolika stumbrų.

„Viena vertus, sumedžioti į Raudonąją knygą įrašytą žvėrį yra gaila, kokios būklės jis bebūtų. Tačiau esame atlikę natūraliai kritusio seno stumbro tyrimus, kurie leidžia daryti prielaidą, kad gyvūnas žuvo nuo bado, nes dėl artrito ligos buvo visiškai sukaulėję ne tik jo kojų sąnariai, bet ir žandikauliai, todėl žvėris visiškai negalėjo ėsti“, – skaudžias stumbrų stebėsenos patirtis komentuoja VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkas.

Ekspertas teigia šiandien esantis už tai, kad Lietuvoje būtų leidžiama labai atsakinga, labai reglamentuota stumbrų „išėmimo iš gamtos už atlygį“ procedūra. O už ją surinktos lėšos būtų skiriamos mokslo tyrimams ir tolesnei šių žvėrių apsaugos ir kontrolės programai įgyvendinti. Analogiškus sprendimus planuojama priimti ir kaimyninėje Lenkijoje.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia