Justas Tertelis: muzika ir instrumentas man – dar viena medija kalbėtis su žiūrovu

0
40
Justas Tertelis. Akimirka is festivalio „Purpurinis vakaras. Organizatorių nuotr.

Justas Tertelis – ne tik aktorius ir režisierius, dramaturgas, tinklalaidžių vedėjas, tačiau ir dainų autorius. Daugeliui atpažįstamas kaip „Keistuolių teatro“ ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorius, kūrėjas ne kartą koncertavęs festivaliuose „Purpurinis vakaras“, „Akacijų alėja“, „Senamiesčio žiogas“ bei kituose renginiuose, radijo ir televizijos laidose. Šįkart jis kviečia į akustinius autorinių dainų koncertus vyksiančius net keliuose Lietuvos miestuose. Jų metu skambės debiutinio albumo „PraBudiMan“ dainos bei kita J. Tertelio kūryba. Menininkas atvirauja, jog jo muzikos ir dainų kūrybos šaknys slypi jaunystėje, pasakoja apie pirmą gitarą (ją brazdinti pradėjo klausydamas roko ir nešiodamas ilgesnius garbanotus plaukus) ir laiką, kuomet jis grodavo daugumai jaunimo žinomoje grupėje „Solo ansamblis“. Tuo tarpu jo muzikai didelę įtaką darė ne tik teatras, bet ir a. a. maestro Vytautas Kernagis, kurio asmenybe ir kūryba jis žavisi iki šiol.

Debiutinis albumas „PraBudiMan“ skamba tarsi kvietimas prabusti. Jį išleidote ankstesnį pavasarį, kuomet po žiemos šalčių ne tik budo gamta, tačiau ir visuomenė laukė pabudimo po Europą ir visą pasaulį sukausčiusios pandemijos. Ką Tau reiškia prabudimas ir kodėl albumą pavadinai būtent taip?

Man patiko žodžio skambesys. Pradėdamas įrašus tikrai nežinojau, kaip vadinsis būsimas albumas. Reikėjo su kažkuo pasitarti ir intuityviai nusprendžiau paskambinti vienam geram bičiuliui, dailininkui Audriui Karečkai. Vėliau daviau jam paklausyti jau įrašytas dainas ir kartu pokalbyje, atsispyrę nuo vienos dainos tekstų, atradome šį žodį – „PraBudiMan“. Pats žodis man – tarsi burtažodis, o tuo pačiu jame slypi kažkas labai artimo. Tai augimas, kažkoks vidinio pavasario momentas. Kiekvieną dieną prabundi vis iš naujo ir vis kita savo versija – kitoks, nei prabudai vakar.

Debiutinis albumas man – tam tikra prasme yra pirmas kartas ir prabudimas kitokiu savimi. Gyvenime darau daug dalykų: vieną dieną prabundu kaip aktorius, kitą – kaip režisierius, dramaturgas, o dar kitą – kaip edukatorius, procesų fasilitatorius. Prabundu ir kaip tėtis, vyras, rašytojas, tinklalaidės vedėjas… Tų vaidmenų ir prabudimų yra visokių ir kiekvienas iš jų man yra apie dar vieną atradimą to, kas svarbu bei įdomu ne tik man pačiam, bet ir kitiems. Taigi, albumo pavadinimas „PraBudiMan“ tiek tiesiogine prasme, tiek intuityviai man labai tiko bei tikiu, jog suskambės ir kitiems.

Gal galėtum plačiau pasidalinti apie prabudimą dainų autoriaus vaidmenyje?

(šypsosi) Jei žiūrėti į visą „prabudimo procesą – kaip aš tapau dainų autorius – jis buvo labai ilgas. Reikėtų grįžti į laiką, kai paauglystėje lankiau muzikos mokyklą, mokiausi pučiamuoju instrumentu ir vieną dieną nusprendžiau, kad labai noriu išmokti groti gitara. Po kiek laiko iš savo dėdės gavau gitarą. Pirmą mėnesį mokiausi akordų, buvo nelengva, nes atrodė, jog kažkaip nesigauna. Vėliau nuėjau pas savo gerą draugą, kuris mokėjo groti gitara, parodžiau, ką išmokau. Jis paklausė ir… pasisiūlė: „duok, aš pradžiai suderinsiu tau tą gitarą“. Tuomet išmokau derinti gitarą ir tikrai, ji pradėjo geriau skambėti (šypsosi). Vėliau, begrodamas pradėjau rašyti ir savo pirmas dainas.  

Justas Tertelis. Akimirka iš festivalio „Purpurinis vakaras. Organizatorių nuotr.

Atėjus į teatrą, ta muzika ir dainų kūrimas buvo bendra kūrybos dalis: kažkurios dainos yra ir iš spektaklių (niekam ne paslaptis, jog teatro laboratorijai „Atviras ratas“ ir „Keistuolių teatrui“ muzika nėra svetima, vienokia ar kitokia forma ji skamba ir spektakliuose), tačiau dažniausiai dainas kuriu sau, jos reflektuoja jausenas, būsenas, džiaugsmą ar liūdesį. Ilgainiui įvairios dainos vis kaupėsi, galvodavau, kad reikia jas įrašyti, bet tam vis pritrūkdavo laiko. Prisimenu, kažkada net pagalvojau: „esu daug dainų prirašęs, bet jos visos mano galvoje arba užrašuose, telefone. Ir jei, neduok Dieve man kas nors nutiktų…  tuomet jos niekad ir neišvystų pasaulio!“. Nusprendžiau, kad tai nesąžininga dainų atžvilgiu ir kai tik prasidėjo pandemija, užsidarė teatrai, supratau, kad dabar puikus laikas tam. Džiaugiuosi, kad tuomet gavau „Latga“ finansavimą dainų įrašams, o man talkinti sutiko puikus kompozitorius ir garso režisierius Ignas Juzokas. Tikrai, apie jį galiu pasakyti pačius nuostabiausius žodžius ir kaip apie žmogų, ir kaip apie profesionalą. Ignas padėjo man savo dainas pamatyti dar šiek tiek kitaip. Išleidome albumą „PraBudiMan“, pandemija baigėsi ir teatrai vėl sugrįžo į nuolatinę veiklą. Visi grįžo į darbinį, kūrybinį ritmą, intensyvius projektus ir nors albumas išėjo, bet koncertų, kuriuose galėčiau pasidalinti bei daugiau papasakoti apie dainas ir muziką – nebuvo. Tad dabar, kai laukia koncertai, labai džiaugiuosi ir jaudinuosi, kad galima bus pratęsti šį kūrybinį procesą, ir dalintis dainomis susitinkant su žiūrovais.

Kodėl prisijungti pakvietėte būtent kompozitorių Igną Juzoką?

Jis daug dirba su teatru, kuria muziką spektakliams. Paskambinau jam, pasakiau savo idėjas, mintis ir jis iškart pasikvietė: „ateik į studiją, įrašom“. Ignas – profesionalus kompozitorius, mes nemažai kalbėjomės apie dainas, jų skambesį. Ir išties, kai kurias  dainas jo pagalba atradau visai naujai! Vienaip jas girdžiu grodamas akustiškai – pritardamas gitara ar pianinu, o visai kitaip – kai Ignas studijoje pridėjo styginius ar bosą, grupę, ritmą ir panašiai.

Dirbti su kompozitoriumi man labai patiko, jis stengėsi pagauti kiekvienos dainos „kampą“: apie ką ji, koks jos ritmas, santykis, ar ten žiūrima su ironija, ar kalbame rimtai, ar tiesiog norisi pakvailioti. Ignas labai jautrus, pastabus žmogus, tikrai beprotiškai dėmesingas garsui ir muzikai. Padirbėti su juo man buvo vienas nuostabiausių dalykų šioje kelionėje, o tai, kas gimė mums su Ignu, galite išgirsti būtent albume „PraBudiMan“. Kiekviena daina turi savo istoriją, žanrą, kai kurios dainos turi ir dialogus, bet kokiu atveju už kiekvienos dainos yra kažkoks gyvenimiškas etapas. 

Kurdamas bei dainuodamas – ką norėtumei perduoti klausytojams?

Dainos gana skirtingos, tad vieną žinutę surasti sunku. Kiekviena daina yra savotiškas pakvietimas permąstyti vieną ar kitą temą. Tačiau jeigu bandyti apibendrinti, tai man norėtųsi, kad po tų vakarų, koncertų, kai susitiksime, tiesiog atsirastų šiek tiek daugiau džiaugsmo (šypsosi)

Nesusireikšminti ir nebūti perdėtai rimtiems, kaip tai kartais nutinka teatre. Sustoti, pasidžiaugti ir būti dėkingam už tai ką turi čia ir dabar. Kartais, kai prireikia, būnu labai rimtas, mąstantis režisierius bei dirbu kryptingai, tačiau čia norėtųsi, kad būtų paprasta, linksma, šviesu ir džiugu.

Aš einu su džiugesiu, jog tai išvis gali vykti, jog galime susitikti. Bei tikiu, jog tie, kas ateis į koncertus, tikrai turės progų ir nusišypsoti ir paklausyti ir padainuoti kartu. Aš norėčiau, kad tie koncertai, tiek man tiek žiūrovams, taptų savotišku sustojimu šiame bėgančiame pasaulyje. Sustojimas ir šiek tiek pabuvimas čia ir dabar – nors frazė gal ir skamba kiek nuvalkiotai, bet tai svarbu. Neskubėjimas kažkur į priekį ar atgal. Pabuvimas su žmonėmis, kurie ateis. Iš tikrųjų, kartais reikia tiek nedaug, tik sustoti ir pamatyti, kaip nuostabiai mes gyvename, palyginus su viso pasaulio kontekstu. Taip – yra daug nerimo dėl ateities, galbūt ir nuoskaudų, tačiau visuomet norisi sustoti ir sušukti – „Ei, palaukit!, šioje valstybėje, mes gyvename geriausius savo laikus per visą istoriją, geresnių nebuvo. Tad norisi ir pasidžiaugti“.

Tavo muziką gimė iš teatro. Gal galime labiau patyrinėti šį muzikos ir teatro ryšį?

Man atrodo, kad skirtingi kūrėjai turi tikrai skirtingą santykį su muzika. Tuo tarpu man – autorinės dainos,– artimiausia trumpa forma, padedanti išreikšti kažkokią poziciją ar istoriją. Dažnai būna taip, kad pradedu groti ir atsiranda pirmi tekstai, melodijos ir dar nežinau, kur istorija nukeliaus. Tuomet keliauju su muzika ir melodija, smalsu žiūrėti, kas gi čia gausis.

Praktiškai, kiekviena daina man kaip mažas etiudas, kaip mažas spektaklis, kuriose labai aiški istorija ir priešistorė. Ar netgi instrukcijos klausytojams, ką reikia daryti. Kartais tų instrukcijų nėra, bet kviečiu išgirsti istoriją ar jauseną. Kartais yra dialogai, veikėjai, visur yra tam tikra atmosfera. Taip kaip teatras gali būti visoks, taip visokios gali būti ir mano dainos.

Dažnai grupė ar muzikantas turi vieną savo stilių. Tačiau man, kaip aktoriui, kaip teatro žmogui, nepatinka apsiriboti tik vienu žanru ar stiliumi. Matyt, to priežastis slypi profesijoje, nes atpažįstu tai ir kitų aktorių-muzikantų kūryboje. Įdomu žaisti su keliais žanrais. Kaip ir aktoriaus profesijoje – kai vaidini skirtingus personažus, tu vieną dieną gali vaidinti herojų ir šventąjį, o kitą dieną – niekšą ir labai piktą žmogų, trečią – gali būti vaiku, tuo tarpu ketvirtą dieną gali išvis būti tik labai mažu varžteliu visame spektaklio bei teatro mechanizme. Tai tie pabuvimai skirtinguose vaidmenyse savotiškai atsispindi ir dainose.

Gebi groti ne tik gitara. Kokiais dar instrumentais muzikuoji?

Muzikos mokyklą baigiau lietuvių liaudies instrumentu – birbyne. (šypsosi) Tada išmokau groti gitara, o namuose visuomet buvo pianinas, šiek tiek skambinau ir juo. Dabar – kadangi mano sūnus mokosi muzikos mokykloje – nusipirkome naują elektroninį klavišinį instrumentą. Džiaugiuosi galimybe vėl grįžti prie klavišų – vakarais, kai visi užmiega, galiu, užsidėjęs ausines ir niekam netrukdomas groti.

Dar, kadangi esu baigęs pučiamuosius, esu kurį laiką grojęs ir saksofonu. Drauge su kolega Jonu Šarkumi grodavome pučiamaisiais grupėje „Solo ansamblis“. Tai buvo ankstyvieji dabar labai sėkmingos grupės „Solo ansamblis“ laikai. Mes iki šiol su Jonu, Giedriumi, Vytautu ir Sergėjumi (aut. past. grupės „Solo ansamblis“ nariai) esame labai geri bičiuliai ir kolegos.

Kokios muzikos mėgsti klausytis pats?

Labai priklauso nuo progos. Didelę įtaką man nuo paauglystės darė a.a. Vytautas Kernagis, „Keistuolių teatro“ muzika. Sceniškai man labai artimi – Tim Minchin, Bo Burnham. Bet kai reikia nurimti, įsijungiu lyriškų Patrick Watson dainų. Taip pat esu užkietėjęs „Radiohead“ gerbėjas. Mano Spotify grojaraščiuose galima rasti daug visko: Rodriguez „Sugarman“, Janis Choplin, The Human Experience, „The Beatles“, Lola Marsh ir kitų. Tačiau dažnai, kaip teatro kūrėjas, klausausi ir galvoje nešiojuosi muziką, susijusią su spektakliais. Taip pat mėgstu pasižiūrėti tai, ką naujo pagal klausomą muziką siūlo programėlė „Spotify“. Bet pastaruoju metu tai nebeveikia, nes tuo pačiu prisijungimu naudojasi ir mano vaikai, tad algoritmą šiek tiek pakeičia atsirandantys visai kiti žanrai, kurių klausosi aštuonerių metų berniukai. Paskutiniu metu, važiuodami automobiliu, su sūnumis klausomės naujausių Lady Gaga dainų.

Ką pasakytum muzikos mėgėjams, kurie dar neatrado tavo dainų muzikos?

Pakviesčiau paklausyti. Jeigu iš žanrinės pusės, čia skamba visokiausių žanrų muzika – čia skamba ir repas, ir funkas ir svingas, lyrika. Žanrų ir stilių užkabiname tikrai skirtingų. Žinoma, neprivalo visiems viskas patikti, juk mes visi turime labai daug skirtingų skonių. Teatrinės dainos yra labai skirtingos, tad kiekvienas gali išsirinkti tai, kas jam patinka. Galbūt kažkam labai patiks viena daina, o kita pasirodys banali ar paprasta. Tačiau man patinka daug skirtingų veidų – gal čia kažkas apie mane. Prisimenant a.a. maestro Vytautą Kernagį, kurio kūryba įtaką padarė ir man, galvoju, kaip jis pakviestų tarkim repo mėgėjus į savo koncertą? Turbūt sakytų: „Ateikit, pabandykit, bus įdomu ir beprotiškai fantastiška!“. Taigi, jei tik turėsite laisvą vakarą aš kviečiu susitikti ir kartu pasižiūrėti – o kas gi nutiks tuose koncertuose?

Justo Tertelio autorinių dainų koncertas „PraBudiMan“ Varėnoje vyks balandžio 19 d. 18 val., Varėnos kultūros centro kino ir parodų salėse (J. Basanavičiaus g. 17). Bilietai: kakava.lt ir Varėnos kultūros centro kino ir parodų salių kasoje. Daugiau informacijos: www.justastertelis.com .

Kalbino Gintarė Žaltauskaitė

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: