Prof. Jonas Grigas
Fizika stengiasi paaiškinti gamtos reiškinius. Tam jie dažnai kuria sudėtingus teorinius modelius, kad paaiškinimas neatrodytų pernelyg trivialus. Tačiau paprastumas yra privalumas, o ne trūkumas. Geriausias yra paprasčiausias reiškinių paaiškinimas. Tai fizikos gyvybinės jėgos šaltinis ir sėkmės matas. Geriausi pasaulio fizikai sudėtingus reiškinius mokėdavo paaiškinti paprastai.
Dešimtmečius buvo manoma, kad paprastas ankstyvosios visatos modelis buvo naivus dėl nepakankamo duomenų kiekio. Prasidėjus 21 amžiui buvo surinkta pakankamai duomenų patvirtinti, kad Visata prasidėjo nuo paprastos homogeniškos ir izotropinės pirminės būsenos, kuri išsivystė į kompleksines struktūras, kurios stebimos šiandien. Šis paprastas kosmologinis modelis yra modernios kosmologijos pagrindas.
Šiuolaikinėje nuožmioje darbo rinkoje jauni mokslininkai kartais bando padaryti įspūdį vyresniems kolegoms savo straipsnius pagražindami nebūtinomis formulėmis arba rašydami ilgus straipsnius. Rašant projektus taip pat iškyla strateginė dilema – rašyti ilgus sudėtingus ar trumpus įžvalgius?
Ilgų projektų rašymas reikalauja daug prakaito. Bet ar mokslas privalo būti sunkus darbas? Nebūtinai. Mokslininkų uždavinys yra paaiškinti reiškinį paprasčiausia teorija, kurią galima patikrinti eksperimentais. Jei atsakymas paprastas, kam jį komplikuoti?
Nors rafinuotumas dažnai vertinamas kaip elito ženklas, mokslas geriau tarnauja, kai jo rezultatai paprastai paaiškinami. Sudėtingumas kartais naudojamas kaip teatrinis dūmas ar rūkas nustelbti nepagražintą nežinojimo vaizdą.
Garsus amerikiečių fizikas, Nobelio premijos laureatas Ričardas Feinmanas pastebėjo: „Kaip poetas dažnai turi leidimą gramatikos ir tarmės taisyklių laisvei, fizikai taip pat norėtų matematikos taisyklių laisvės išraiškai to, ką nori pasakyti paprasčiausiu būdu“. Tikrai, prancūzų fiziko Luiso de Broilio trumpa ir aiški kelių puslapių daktaro disertacija, kurioje buvo nustatytas bangų ir dalelių dvilypumas kvantinėje fizikoje, po penkių metų jam atnešė Nobelio premiją. Paprastos įžvalgos kartais ateina staigiai, kurias prancūzų matematikas ir fizikas Anri Puankarė pavadino „staigiais nušvitimais.“
Kai amerikiečiai Julianas Švingeris ir Ričardas Feinmanas eksperimentinių duomenų paaiškinimui pasiūlė dvi skirtingas sudėtingas kvantinės elektrodinamikos teorijas, jų kolega Frymanas Daisonas elegantiškai parodė, kad jos yra ekvivalentiškos. Abu, Švingeris ir Feinmanas, gavo Nobelio premiją.
Eksperimentinių duomenų paaiškinimui teorijos dažnai reikalauja laisvai parenkamų parametrų. Kuo jų daugiau, tuo teorijos aiškinamoji galia yra toliau nuo tiesos. Tai mačiau, stebėdamas savo jaunesnių kolegų darbus. Tai tinka ir kosmoso išsipūtimo ar multivisatos teorijoms, kurios reikalauja laisvai parenkamų parametrų, kad sutaptų su stebimais duomenimis.
Nors paprastos įžvalgos retrospektyviai atrodo trivialiomis, jos yra retas malonumas. Sudėtingų reiškinių paaiškinimas, kuris gimsta po varginančio darbo, galima laikyti matomais, bet sunkiai pasiekiamais vaisiais. Retos įžvalgos yra žemai kabantys, tačiau pasislėpę vaisiai. Abiejų rūšių vaisiai lieka, kai visi matomi žemai kabantys vaisiai yra nuskinti.
Ir pabaigai apie mūsų švietimo sistemą. Švietimo, mokslo ir sporto ministras blaškosi, ar mokyklų tinklo pertvarką atlikti pačiam (nors nesugeba) ar perduoti savivaldybėms. Premjeras blaškosi, ar švietimo sistema turi rūpintis Vyriausybė, ar perduoti tai Seimui. Bet mokyklų tinklo pertvarkymas, universitetų (nežinau net kiek jų yra) jungimas, mokytojų ir dėstytojų atlyginimų didinimas yra svarbūs, bet neesminiai dalykai. Esminis dalykas yra tai, kad nei mokytojai mokinių, nei dėstytojai studentų nemoko mąstyti, o tik įsiminti faktus egzaminų išlaikymui. Retas vidurinę mokyklą baigęs gali pasakyti, kodėl dieną saulė balta, o vakare raudona, kodėl medžiai auga apvalūs, o ne stačiakampiai, prisimena Niutono dėsnius, bet nežino, kaip jie veikia, pavyzdžiui, kosmose. Dėstytojai dešimtmečiais ruošė nemokančius mąstyti studentus, kurie tapo ministrais, valdininkais, mokytojais, mokytojai toliau taip moko mokinius, kurie vėl tampa studentais. Kai minėtas Ričardas Feinmanas praeito amžiaus viduryje nuvyko į Braziliją ir rado švietimo sistemą tokią, kokia yra dabar Lietuvoje, jis pasibaisėjo. Štai kodėl tokios šalys nepelno ir nepelnys Nobelio premijų. Švietimo sistema yra iš esmės ydinga, o ministrais 30 metų skiriami tos sistemos sugadinti žmonės.