Pavasariškas vasaros susitikimas –puikus įrodymas, kad Poezijos pavasaris neturi laiko ribų. Jis ištinka tada, kada ištinka. Džiugu – Poezijos paukštė dar neišskrido! Ją dzūkiška daina pažadino mūsų krašto lakštingala Judita
Jakubavičiūtė –Ikasalienė. 56 – ojo Poezijos pavasario skaitymus skyrėme didžiojo kūrėjo, kraštiečio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimui.
Rugsėjo 22 d. sukanka 145 metai, kai Varėnoje gimė kompozitorius, dailininkas ir kultūros veikėjas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Per labai trumpą, dramatišką gyvenimą jis paliko patį ryškiausią pėdsaką Lietuvos ir Europos kultūroje. Šis genijus ypač puoselėjo menų sintezės idėją: muzika – dailė – žodis. Rašytinis Čiurlionio žodis – tarsi potėpis – spalvingas ir jautrus.
Pasidaliname gražiausiomis menininko mintimis apie muziką, gyvenimą ir kūrybą: „Bet reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse“; „Žmogui vienui vienam būna tvanku, ankšta ir tamsu. Žmogaus siela neturi sparnų primygti nuosavam „ aš“. Sunku jai tada, bet kuo plačiau sparnus išskės, kuo didesnį ratą apsuks, tuo bus lengviau, tuo laimingesnis bus žmogus“; „Aš visuomet trokštu, kad būtum žmogus toks, kaip kad aš suprantu, t. y. žmogus, kuris viską jaučia, supranta ir siekia tiesos, gėrio ir grožio“. (M. K. Čiurlionis)
Poetinius skaitymus iš savo eilėraščių rinkinio „Tarp“ pradėjo Viskonsino Madisono universiteto filosofijos doktorantas, Niuarko Ratgerso universiteto kūrybinio rašymo magistras, vertėjas, kritikas, redaktorius Rimas Užgiris, vienam interviu sakęs: „Mano kūryboje istorija pasirodo todėl, kad mano šeima pergyveno XX a. lūžius ir karus. Ne aš pats, žinoma. Bet tai, kad aš esu čia, Lietuvoje, o ne Amerikoje, kad mano tėvai ir vaikai gimė čia, o aš – ten, yra savotiškas egzistencinis iššūkis: kodėl taip yra? Bandau suprasti, kur aš priklausau ir kodėl“.
Lietuvos edukologijos universiteto lyginamosios lietuvių filologijos magistrantė Ingrida Viluckytė prisistato žodžiais: „Esu žaibolaidžiu tekantys sakiniai į žemę, trauklapis ant žaizdos iš vaikystės, ataras, serbentai, lipantys į krūmą. Esu tunelis po miestu. Esu Ingrida Viluckytė, gimusi Plungėje, studijavusi išnykusiame Lietuvos edukologijos universitete, stebinti, kaip tekstai rašo mane“. Jos poezija proziška, beveik kiekviename eilėraštyje papasakojama kokia nors istorija, retsykiais – net absurdiška, ironiška, kabinanti socialines temas. Ingrida skaitė lietuviškai išverstus ir viešnios iš Estijos – poetės Berit Kashan eilėraščius. O pačios Berit estiškai skaitomi posmai traukė neįprastu muzikaliu ir ritmingu skambėjimu. Tarptautinė asociacija „PEN International New Voices Award“ apdovanojo jaunąją poetę už jos humoro nestokojantį ir atvirą literatūrinį stilių.
Ne naujokas Varėnoje Alvydas Jegelevičius. Šis įvairiapusis menininkas kuria poemas, poetinę prozą, esė, tyrinėja kalbos muziką, piešia, užsiima meno terapija: „Mano tekstuose daug muzikos, o intuityviai juntamas leitmotyvas – meilė gimtinei. Tėvynės žemė, Nemunas, Alytus, Dzūkija, Vilnius – tai mano rūpesčio spalvos“, – teigia A.Jegelevičius. Alvydas skaitymus iš knygos „Eilės iš eilės“ skyrė Valkininkams, o acapella atliekamai jo dainai pritarė ir žiūrovai.
Šiuolaikinės poezijos įdomu klausytis, bet džiugu, kai prisimenama ir klasika. Jausmingiems Vytauto Mačernio eilėraščiams ypač tiko teatro ir televizijos aktorės Jūratės Vilūnaitės aksominis balsas. Poezijos šventės svečius šiltai pasveikino Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vilma Miškinienė ir Kultūros ir sporto skyriaus patarėja Regina Svirskienė.
Renata Česnulevičienė
