Dviejų profesorių vakaras

Šeštadienio vakarą nebeveikianti Kabelių mokykla vėl buvo atvira ir trumpam atgijo – čia rinkosi kabeliškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai susitikti su kraštiečiu profesoriumi Jonu Grigu, kuris šiemet išleido penktąją knygą „Pažinimo šaknys ir vaisiai“ bei padovanojo savo gerbėjams, ir profesore Rūta Petrauskaite, sukaupusia įspūdingą keramikos kolekciją

Romana Vaičkutė

Duoklė tėviškei

Prieš keletą mėnesių rašėme, kad Mokslų Akademija išleido žinomas Lietuvos fiziko, habilituoto fizinių mokslų daktaro, Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario, VU profesoriaus emerito Jono Grigo naują knygą „Pažinimo šaknys ir vaisiai“. Ir štai pagaliau mano rankose penktoji profesoriaus, akademiko Jono Grigo knyga „Pažinimo šaknys ir vaisiai“. Laukia malonios skaitymo valandos, verčiant vieną po kito knygos puslapius, o mokslo pasaulis tampa pažinus, suprantamas ir patrauklus. Būtent taip jaučiasi skaitytojas, panirdamas į paslaptingą mokslo pasaulį, kurį knygos autorius sugeba pateikti taip paprastai ir aiškiai, kad ir sudėtingiausi dalykai nebeatrodo tokie neprieinami, juos nesunkiai perpranta ir didelių mokslų neragavę žmonės, ir vaikai.

Taigi šeštadienio vakarą atgijusioje Kabelių mokykloje rinkosi šio krašto šviesuomenė – prof. J.Grigo skaitytojai ir gerbėjai – jų laukė nuostabus vakaras nardant po mokslo ir gyvenimo vandenynus su giliomis Profesoriaus įžvalgomis.

Renginio organizatorė kabeliškė Danutė Valentukevičienė (beje, irgi pasukusi į mokslą ir šiuo metu studijuojanti doktorantūroje Lietuvių kalbos institute bei kaupianti medžiagą būsimai disertacijai) nusistebėjo, kad susirinkusių tiek daug, jog net kėdžių pritrūko, ir dar kartą pasveikino prof. J.Grigą su nauja knyga ir pasidžiaugė, kad profesorius sutiko knygos pristatymą daryti ne Mokslų Akademijoje, kaip įprasta, bet Kabeliuose, savo gimtinėje.

Knyga – laisvalaikio kūrinys

Pasak J.Grigo, ši knyga „gimė“ laisvalaikiu, Kabeliuose per pastaruosius dvejus metus. „Aš čia būnu maždaug septynis mėnesius, nuo balandžio iki spalio pabaigos, – sakė jis, – o rašymas yra nuobodulio išblaškymas, kad neišprotėtum, kad neužvaldytų kokios blogos mintys, aš sėdžiu prie kompiuterio ir dėlioju tai, ką aš atsimenu iš to laiko, kai aktyviai dalyvaudamas moksle esu matęs laboratorijose, kas yra kuriama, kokios technologijos kuriamos, daugiausia fizikos, bet ir gretutinių sričių. Kol čia veikė prieiga prie interneto, porą kartų per savaitę atvažiuodavau, paklajodavau po pasaulio mokslo ir mokslo populiarinimo žurnalus, o paskui tą informaciją „perleidi“ per savo smegenis ir taip rašiau bei visai nesiruošiau jokiai leidyklai atiduoti tos savo rašliavos. Bet pernai pavasarį Mokslų Akademija paskelbė mokslo populiarinimo leidinių konkursą, mat jau keletą metų Mokslų Akademija leidžia verstines užsienio autorių knygas. Tų knygų mes parvežėm Kabelių krautuvės bibliotekai, padovanojom pasienio Kabelių užkardai. Mokslų Akademija nutarė paieškoti, ar neatsirastų koks lygiavertis Lietuvos autorius ir paskelbė konkursą. Aš taip avantiūriškai atspausdinau, ką turėjau, spausdintuvu ir sakau žmonai: „Tu nunešk“, kadangi man sunku vaikščioti. Atidaviau rankraštį, konkursą laimėjau. Aš tikėjausi, kad tą knygą padarys truputį normalesnę – kokį trečdalį išmes komisija, kuri atrinkinėjo, ar redaktorė, bet neišmetė, tai ir atspausdino tokią storą (674 psl. – red.), kurios nei į kišenę įsikiši, nei į kuprinę įsidėsi… Taigi pirma buvo medžiaga, o paskui konkursas“.

Mokslo populiarinimas Lietuvoje – nepopuliarus

Pasak profesoriaus, lietuvių autorių mokslo populiarinimo knygų nėra daug, mokslininkai nelinkę savo tyrinėjimų rezultatų paviešinti mokslo populiarinimo straipsniuose, kad visuomenė būtų supažindinta, nors privalėtų, juk visas mokslinis darbas atliekamas finansuojant valstybei, t.y. už mokesčių mokėtojų pinigus, taigi ir grįžtamasis ryšis turėtų būti. J.Grigas prisiminė, kad maždaug prieš 15 metų buvo pakviestas padirbėti į Ciuricho universitetą ir prieš keletą mėnesių buvo įspėtas, kad privalo paruošti bent dvi paskaitas arba bent porą mokslo populiarinimo straipsnių visuomenei pateikti, kadangi Šveicarijoje tokia tvarka. „Aš taip ir padariau“, – sakė J.Grigas.

„Mokslo populiarinimas daugelyje šalių yra būtina mokslininko veiklos dalis, – teigia J.Grigas. – Deja, Lietuvoje taip nėra. Aš pažįstu daugybę mokslininkų, kurie turi sukaupę milžinišką potencialą. Jie tai yra sukaupę mokesčių mokėtojų pinigais, jiems mokėjo algas ir ne tokias jau blogas, ir jie nė vienos paskaitos nėra paskaitę visuomenei, nė vieno mokslo populiarinimo straipsnio nėra parašę.“

J.Grigas papriekaištavo ir Lietuvos žiniasklaidai, kuri visiškai nesidomi mokslo naujovėmis. „Retas leidinys išspausdina kokį straipsnį, – apgailestaudamas dėl esamos situacijos pateikia pavyzdžių iš kitų šalių: – būdamas JAV, nusipirkdavau „The New York Times“ ir ten visada rasdavau mokslo straipsnį per visą puslapį…“

Tėvai „įstatė į teisingas vėžes“

Kas padėjo jam pasiekti mokslo aukštumų? Jis teigia esąs dėkingas savo tėvams, kurie suprato mokslo svarbą ir „įstatė į teisingas vėžes“, nes, pasak J.Grigo, tėvas suprato, kad tik išsimokslinę žmonės gali būti laisvi, be to, ir įdiegė, kad mokslas taip pat yra sunkus darbas.

Kokio gylio pažinimo šaknys ir kokio skonio jo vaisiai? Teks įsitikinti patiems, perskaičius šią knygą.

Profesorės hobis – keramika

Į knygos pristatymą atvyko dar viena įdomi asmenybė, profesorė Rūta Petrauskaitė. Lingvistė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, 2016 m. išrinkta vienos didžiausių mokslinių tyrimų infrastruktūrų ir didžiausios Europos humanitarinių ir socialinių mokslų srityje bendros kalbos išteklių ir technologijų tinklinės infrastruktūros CLARIN ERIC generalinės asamblėjos prezidente. Į pastarąsias pareigas ji buvo išrinkta dėl dvilypės veiklos ir įdirbio. Tai yra dėl daugiau nei dviejų dešimčių metų patirties kaupiant skaitmeninius kalbos išteklius ir kuriant technologijas VDU bei beveik dešimties metų darbo Lietuvos mokslo taryboje.

Ją pristačiusi D.Valentukevičienė sakė, kad profesorė turi unikalų pomėgį – ji renka įvairius keraminius dirbinius ir turi nemažai jų sukaupusi, bei suintrigavo sakydama, jog susirinkusiųjų laukia staigmena. Prof. Rūta Petrauskaitė nėra visiškai svetima šiam kraštui – ji yra nusipirkusi sodybą Grybaulios kaime, tad į susirinkusiuosius kreipėsi labai šiltai: „Mieli kaimynai, bičiuliai“. Ji trumpai papasakojo, jog keramika į jos namus parkeliauja iš kelionių ir daugiausia turi vokiškos, itališkos, tai – dažniausiai buityje naudojami indai ir kiti rakandai.

„Kiekvienas turim savitą laisvalaikio leidimo būdą, – sakė profesorė, – štai profesorius Jonas Grigas rašo, o aš renku keramiką.“

Tačiau kai buvo atidarytos dviejų buvusių klasių durys, kur ant stalų, lentynose puikavosi margaspalviai, rankomis tapyti indai, – tai ir buvo tikrų tikriausia D.Valentukevičienės žadėta staigmena. Kiek čia šiuo metu eksponuojama dirbinių, niekas nesiėmė skaičiuoti, taip pat ir pati parodos autorė. Beje, prof. R.Petrauskaitė prisipažino, kad iš tiesų nė nežino, kiek yra prikaupusi šio gėrio – žino tik, kad turi 300 pilnų dėžių nuo bananų…

Smalsuoliams profesorė pasakojo, kuo skiriasi vokiška keramika nuo itališkos, kuo ypatingi itališki baltojo molio dirbiniai, kaip atskirti originalų gaminį nuo padirbto.

Keramikos paroda, pasak R.Petrauskaitės, kol kas bus čia, rajono merui Algiui Kašėtai sutikus išdėlioti laisvose mokyklos patalpose, o apžiūrėti bus galima iš anksto susitarus su ja.

xxx

Už susitikimą prof. Jonui Grigui nuoširdžiai plojimais dėkojo susirinkusieji, o abiems profesoriams buvo paruoštos originalios dovanos, kurias įteikė dr.Onutė Grigaitė ir Petras Margelis. Turėdami tokią retą galimybę pabendrauti ir su J.Grigu, ir tarpusavyje, žmonės neskubėjo skirstytis, tad diskusijos vyko neformalioje aplinkoje.